discourse theory

diskurso teorija statusas T sritis Politika apibrėžtis Socialinė teorija, aiškinanti kalbinių praktikų vaidmenį kuriant ir įtvirtinant socialinius santykius.Remiasi prielaida, kad socialinė tikrovė yra diskursyviai sukonstruota ir todėl atsitiktinė bei kintanti; siekia atsakyti į klausimą, kaip įmanomas diskurso reikšmių, taigi ir pačios socialinės tikrovės, stabilumas. Pvz., E. Laclau ir Ch. Mouffe knygoje Hegemonija ir socialistinė strategija: radikalios demokratijos kritikos link išplėtotoje diskurso teorijoje spręsti šį klausimą pasitelkiamos antagonizmo ir hegemonijos idėjos. Jei socialinė tikrovė negali būti pažinta tiesiogiai, o tik per jos diskursyvų atvaizdavimą, jei tikrovė, kokią suvokia ir kokioje veikia individas, yra ta tikrovė, kurią jam leidžia pamatyti simbolinės struktūros, arba diskursai, tai diskursas yra pirmiau už tikrovę ir ją kuria. Šios prielaidos kelia klausimą, kaip tokiomis sąlygomis įmanoma kokia nors reikšmė ir kas suteikia simbolinės struktūros elementams jų turinį, jei nėra nepriklausomos tikrovės, kurią jie galėtų nurodyti. Į klausimą atsakoma pasitelkus skirtumo idėją – žyminčiojo elemento turinys apibrėžiamas per jo skirtumus kitų simbolinės struktūros elementų atžvilgiu, todėl reikšmės ar tapatumai visada sąlygiški. Socialinėje plotmėje skirtumo idėją atitinka antagonizmo idėja. Elementų santykių nustatymo veikla vadinama artikuliacija. Skirtumas yra reikšmės sąlyga, todėl nustatant kurio nors ženklo reikšmę ar tapatumą turi dalyvauti visa simbolinė struktūra. Vadinasi, simbolinė sistema turi būti uždara, aiškiai apibrėžtų ribų; priešingu atveju dėl nesibaigiančios skirtumų žaismės būtų neįmanomas joks reikšmės stabilumas, reikšmės nuolat kistų priklausomai nuo konteksto. Aiškindama, kokiu būdu įmanomas reikšmių stabilumas, diskurso teorija pasitelkia hegemonijos sampratą. Hegemonija suprantama kaip toks „privilegijuoto“ elemento santykis su simboline struktūra, kai tas elementas, būdamas tik dalis, ima reprezentuoti visą simbolinę struktūrą. Taip pat gali būti suprantama kaip visuma teorinių prielaidų, kuriomis grindžiama diskurso analizė. Tokiai diskurso teorijai būdingos pastangos abstrakčią socialinę diskurso teoriją pritaikyti konkrečių tekstų analizei ir pagrįsti lingvistinės analizės įrankių taikymą socialinių reiškinių studijose. Reikšmingiausi diskurso teorijos, kuria remiasi politinė diskurso analizė, kūrėjai yra T. van Dijkas, N. Faircloughas, S. Hallas, R. Wodak ir kt. Teorijos plėtotei didelę įtaką turėjo M. Foucault darbai, ypač jo įžvalgos apie diskurso vaidmenį konstruojant objektus ir subjektus bei apie galios/žinojimo santykį. Politinę diskurso analizę pagrindžiančioje teorijoje diskursas apibrėžiamas kaip kalbos vartojimas, jam priskiriama galia kurti, įtvirtinti ir keisti vyravimo santykius visuomenėje, nors autoriai gali siūlyti skirtingus teorinius mechanizmus, turinčius paaiškinti kalbos galią kurti ir palaikyti vyravimo santykius. atitikmenys: angl. discourse theory ryšiai: susijęs terminas – kritinė diskurso analizė susijęs terminas – postmodernizmas susijęs terminas – postmodernizmas